BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Somewhere in the echo

2013-04-10

And the Snakes Start to Sing

Posted by thedeadwholives in Be temos  Tagged

Kada nors turėjote vieną tų dienų, kai viskas, ką galite jausti yra…nieko? Taip nutiko man šį Pirmadienį. Kai sėdėjau viena savo bendrabučio kambaryje garsiai klausydama Bring Me The Horizon dainų ir taip bandžiau nutildyt ūžsį galvoje nuo milijono ir vienos minties ir abejonės, pastebėjau vieną dalyką: aš nieko nejaučiu. Nieko. Nė vieno dar porą dienų anksčiau turėto gero gražaus jausmo. Visiškas atbukimas ir absoliuti tuštuma mano viduje. Mano viduje neliko kažko šilto, kas ten buvo labai ilgai. Kad neliko laimės. Krūtinėj jautėsi tokia didžiulė tuštuma, kad akyse susikaupė ašaros. Tokia didžiulė, kad su ašaromis kilo ir pasišlykštėjimas. Savim. Savaitgaliu. Nesinorėjo nieko. Absoliučiai nieko. Tik užsitempti ant galvos savo baltą su žaliais žirneliais antklodę ir pasigarsinus muziką nusiskandint pataluose trims dienoms. Nors ne, savaitei. Atrodė, kad tas purvas, kurį jaučiau ant savęs, tas šleikštulys ir nepaykanta niekad nenusiplaus. Gulėjau aukštielnika…nežinia kiek laiko. Kol akys išdžiūvo. Ir smegenys pamažu vėl ėmė suktis. Kol grįžo suvokimas, jog kaip man dabar bebūtų hujovai, aš turiu labai daug darbo, kurį man reikia padaryti, kitaip trečiadienį manęs lauks trys neįskaitos. Nusiprausiau veidą, nusivaliau ašarų likučius, patildžiau muziką. Keli žmonės pastebėjo, kad su manim ne viskas gerai. Bet nesijaučiau pakankamai tvirta išsipasakoti viską, kas mane slegia. Juolab, jog bet kam visko negalėčiau pasakoti. Vis vien nesuprastų… Bet tuomet man parašė artimiausias žmogus, kokį dabar turiu. Nesakiau jam nieko. Mano savijautos priežastis būtų jį tik dar labiau nuliūdinusi. Bet šitas žmogus turi vieną stebuklingą galią – nesvarbu, kaip aš blogai besijaučiu, nors noriu rėkt ir klykt, bet jis sugeba mane priverst nusiramint. Pokalbis su juo visada nuramina ir sustato viską į savo vietas. Taip buvo ir tąkart. Po skype keitimosi žinutėmis, aš pasijutau geriau. Galėjau rami užmigti ir džiaugtis miegu. O kitą dieną, vakar… Vakar buvo nustabiau, nei nuostabu. Aš, mano Tarybinis Žmogus, Domanto Razausko gyvai atliekama muzika, stalai, ant kurių sėdėjom išsitiesę ir nugarą atsirėmę į sieną. Apkabinimas. Keli bučiniai. Aš atsigavau. Mano siela atsigavo. Prisipildžiau tiek energijos ir jėgų, jog jaučiausi lyg ant sparnų. Jaučiausi laiminga, o pastaruoju metu tai buvo retas atspalvis mano jausmų spalvų gamoje. Šiandien aš jaučiuosi gerai. Tuštuma ir šleikštulys dingo. Abejonės ir svarstymai ištirpo ore su pirmu Razausko dainų akordu. Šiluma grįžo. Mano krūtinė vėl lengva, o pilvas prisipildė plazdėjimo.

Jei kada nors jausitės blogai…netylėkit. Kalbėkit. Rėkit. Šaukit, net jei jūsų niekas neklausys. Nes tik išsakius viską, kas blogai, viską, kas jus neramina ir skaudina, pasidarys geriau. Visada.

TheDeadWhoLives

Patiko (0)

Rodyk draugams



Leave a reply