BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Somewhere in the echo

2013-03-23

No Matter What.

Posted by thedeadwholives in Be temos

Juokingas tas gyvenimas kartais. Juokingai žiaurus. Kaip negailestingai jis kartais su mumis legiasi. Iš pradžių kažką duoda – daiktą, nuotykį, žmogų – tai, ko labiausiai trokštame. Mes džiaugiamės gyvenimu. Naudojamės daiktu. Išgyvename nuotykį ir dar kurį laiką būname laimingi jo prisiminimu, pasakojame apie jį kitiems. Būname su žmogumi, kuris mums teikia geras emocijas ir šilumą, su kuriuo galime pamiršti visus skaudžius praeities momentus. O tada, dėdė gyvenimas padaro tai, dėl ko ir suteikė mums džiaugsmą – atima jį. Ir stebi kaip mes kankinamės. Kaip tapę priklausomi nuo savo daiktų mes nebegalime be jų išsiversti. Kaip smagaus nuotykio prisiminimas ima pamažu kamuoti, nes galva prisipildo minčių, jog daugiau taip gerai niekada nebebus. Kaip žmogus, už kurį atiduotum viską, ką turi…išeina… Šį vakarą leidžiu viena namie prie savo laptopo su begale minčių galvoje. Bet didžiausią vietą mano jausmų katile šįvakar užima baimė. Baimė, kad prarasiu savąjį gyvenimo duotą džiaugsmą. Žmogus, su kuriuo aš galėjau kiekvieną minutę būti savimi ir nesijaudinti, jog jam neįtiksiu. Žmogus, kuris sakė, kad mane myli ir niekam manęs neduos. Žmogus, kuriuo pasitikėjau ir atvėriau save pimam po tiek daug laiko buvimo uždara. Žmogus, kuris padarė mane laiminga, kai jau maniau, kad tai nebeįmanoma. Žmogus, kuris mane, galima sakyti, išmokė mylėti. Kuris rūpinosi manimi ir kuriuo rūpinausi aš. Su kuriuo pabusdavau ir užmigdavau tvirtai apsikabinusi. Kurio šypsena priversdavo šypsotis mane. O akys prikaustydavo žvilgsnį. Nemėgstu žiūrėti žmonėms į akis. Labai nemėgstu. Bet jo akys…jų man niekad nebūtų gana. Žmogus, kurio apkabinimai priversdavo mano širdį suplakti greičiau. Žmogus, kuris mano mėgstamiausius filmus paversdavo komedijomis. Žmogus, su kuriuo pasivaikščiojimai žiemą nebūdavo šalti. Kurio delnas taip puikiai derėjo su manuoju. Žmogus, su kuriuo daug kas bandė mus išskirti. Ir bijau…bijau, kad jie greitai džiūgaus. Aš niekad nebuvau ideali mergina. Stengdavausi kiek tik galėdavau. Ir dabar nenustosiu stengtis. Kol nepadėtas galutinis taškas. Kol viskas dar negailestingai neišbraukta. Dėl savo laimės reikia stengtis. Ir aš stengiuosi. Bet šiandien…šiandien mano rankos apsunko ir aš jas nuleidau. Šiandien. Bet man tiesiog reikia daug miego. ir galbūt rytoj su naujomis jėgomis aš kažką pakeisiu? Galbūt. Kaip aš nemėgstu to neužtikrinto žodžio galbūt…

Patiko (0)

Rodyk draugams



Leave a reply