BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Somewhere in the echo

2013-10-17

Stranger inside.

Posted by thedeadwholives in Be temos

Have you ever got that feeling when you look in the mirror and you don’t know what you see anymore? I get that every morning. Every afternoon. Every evening. I don’t know who I am no longer.
It started off when the most important man in my life told me this thing. “You know,-said he,-when you’re with me, you’re one person, but when we hang out with friends, you become someone else. Someone I don’t know.” “That’s what it is. I have so many masks, so many faces, that so I don’t even know which one is the real me. Darling, I don’t know WHO I AM.”-answered I. And this is completely true. I’ve lost myself to the Show. The Show, that’s called life. I’ve been trying to fit in everywhere I’d go so hard, that I’ve lost the real me somewhere behind. I can be the niciest girl you’ve ever seen, but a second later I can be the biggest bitch you’ve ever seen. I can play depressed. I can fake I’m happy. I can be clever. I can be stupid as fuck. I can be anyone. But when the time comes, and I look at myself in the mirror and the question “who am I TODAY?” raises itself…I don’t know what to answer… “Myself”-I say, but I don’t know how to do that. I try to look inside, but…there’s nothing there. Emptyness and cold, and dark. I feel like a piece of meat with brain sometimes. And here another jorney of my life begins - up on my feet to find myself again. Up on my feet to find out who I and what I’m yet to be. I’m not alone on this. I have the person I love. And I’ll be just fine.

TheDeadWhoLives.

Rodyk draugams

2013-09-29

Complicated.

Posted by thedeadwholives in Be temos

Kasryt užtinusios akys, juodos nuo tušo megztuko rankovės, streikuojanti širdis ir nuo nervų susirakinantis naktimis žandikaulis. Visa tai tapo mano kasdienybe. O dabar prisidėjo dar ir peršalimas. Viskas sujaukta, viskas blogai. Viena dieną gerai, vieną dieną galiu skraidyti padebesiais, gaudama iš Jo motyvuojančią dainą su nuostabiais žodžiais, verčiančią mane džiaugtis gyvenimu ir tikėt. Tikėt, kad visada būsim kartu. Net jei niekad nebegausiu pabučiuoti tų pasiilgtų lūpų. Kad ir toliau žiūrėsim filmus, laikysimės už rankų ir galėsiu pabučiuoti Jo skruostą kada panorėjusi, apkabinti, prisiglausti, vėl užuosti tą iš proto vedantį Jo kūno kvapą. O tada ateina diena kaip ši, kai viskas slysta iš rankų, susikurtos viltys byra, dūžta ant žemės ir aš susipjaustau rankas, mėgindama jas surinkti. Kai net mano sapnai mane žudo, sukurdami tobulą iliuziją, jog viskas vėl gerai, bet net sapne supranti, koks tai didžiulis melas ir tą momentą, kai suabejoji akimirkos tikrove, pabundi veidu į veidą susidurdama su skaudžia realybe. Kur kiekvienas žingsnis į priekį yra lydimas dviejų žingsnių atgal. Kai pirmas dalykas, ko griebiesi, kai nori suklupt ir verkt, yra viena viską gelbėjanti cigaretė, nors nikotinas dar labiau naikina tavo nusilpusį organizmą, kankina širdį. Bet man nesvarbu, kodėl gi turėtų būti? Niekada nemaniau, kad šitoj žemėj užtruksiu ilgai. Nemaniau, kad kažką po savęs paliksiu. Bent jau įrodžiau sau, kad galiu besąlygiškai mylėti. Taip, aš padariau vieną klaidą. Pasidaviau vakaro liūdesio impulsui. Atstūmiau Jį, bet nejau nesimato, kaip aš to gailiuosi? Kad atiduočiau vis-ką, jog tai grįžtų. Kas kartą kai matau tas akis, jaučiuosi gyva. Aš Jį myliu, niekad nesiliausiu mylėjusi.
Mano mintys vėl šokinėja.
Tai įprasta mano emocinei būsenai. Aš pati juk esu didelė netvarka, kuri nesugeba ištaisyti savo klaidų. Velniop viską. Velniop mane. Velniop juos visus. Tik Mes. Tik Mes yra tai, kas yra svarbu. Ir be Jo aš esu paprasčiausias pilkas eilinis niekas, nes už tai, kuo esu, turėčiau būti dėkinga Jam. Jis mane mokė mylėti save, Jis tvarkėsi su mano depresijom, Jis mane guosdavo, Jis mane mylėjo. Mylėjo. Nes ar dar myli…aš nežinau. Aš nežinau, kas bus toliau. Ir tai mane žudo.

TheDeadWhoLives

Rodyk draugams

2013-09-17

We All Are Far From Altruistic

Posted by thedeadwholives in Be temos

Taigi. Sėdžiu Caif’e (truputis reklamos, heh), laukiu Klaudijos, geriu nesvietiškai brangią kavą, nors mano piniginė už tai manęs nekenčia. Telefonas miršta. Klaudija vėluoja. Prisimenu, jog senokai nerašiau savo blog’e. Taigi (aha, vėl, mėgstu šitą žodį). Šiandien *nutaiso tipinės pigios trylikametės vlogerės toną* noriu pakalbėti apie žmones.Kodėl žmonės yra tokie dviveidžiai egoistai padarai? Tiek tu. Tiek aš. Tiek tavo ar mano draugai ir artimieji, bei mylimieji. Visi. Visi esame siaubingi egoistai. Neigsi? Sakysi: “Yra pasaulyje altruistų žmonių.” Atsakysiu: “Nėra.” Nė vieno. Ir žinai, kodėl? Nes, net darydami gerą kitam, žmonės siekia gero sau vienokiu ar kitokiu būdu. Vieni siekia susikrauti sau karmos taškų, kiti yra žmonės, kurie jaučia, jog savo egzistencinį alkį patenkins tik padėdami kitiems. Negalėdami to padaryti, jie kankinasi ir yra pasirengę atiduoti savo meilę, rūpestį (etc., etc.) pirmai pasitaikiusiai “aukai”, kad tik galėtų numalšinti tą nepilnavertiškumo jausmą savo viduje ir suteiktų sau taip trokštamą sielos komfortą, gi rūpindamiesi iš tiesų savimi. Tai taip pat labai graži egoistiškumo apraiška.
Mes negalime niekur pabėgti nuo egoizmo. Kaip manote, kodėl savižudžio draugai ir šeima (pirmiau parašiau ‘drauga ir šeimai’ - tongue slip fenomenas. Vaikai, neikit į filologiją, nuprotėsit visai kaip aš!) nenori, jog jis nusižudytų? Dėl to, jog jiems gaila jo? Ne. Dėl to, jog jiems gaila savęs. Jie bijo skausmo ir tuštumos, kurią patirs tam žmogui išėjus, jie nenori, jog skaudėtų jiems.
Ar dabar aiškiau, ką turiu galvoje? Mes nesame žmonės. Mes esame tik dar viena gyvūnų atmaina. Protingų gyvūnų, negalinčių palikti savo instinktų užnugaryje. Išduodančių, meluojančių, skaudinančių ir vieni kitais besinaudojančių gyvūnų banda. Mes bjaurūs.
Štai todėl Šešėlių Mozė nekenčia pasaulio ir užvis labiausiai nekenčia žmonių.

TheDeadWhoLives

Rodyk draugams

2013-07-09

Deathbed

Posted by thedeadwholives in Be temos

Nežinau. Turbūt vakaras ir ši rasta daina mane atvedė į mano blogą ir privertė rašyti. Kalbėti šitam tinklaraščiui per mano nešiojamojo kompiuterio pirštukinę maigyklę (aha, nes Lietuvos kalbininkams žodis “klaviatūra” atrodė too mainstream. Oj, persiprašau, tiesiog nevartotinas barbarizmas). Žodžiu. Man liūdna. Pastarosiom dienom dažnai taip jaučiuosi. Ir nieko negaliu dėl to padaryti. Lyg kokia bloga nuojauta mane smaugtų. O šito jausmo aš negaliu pakęsti. Aš esu ragana. Ir mano sapnai pildosi. Taipogi turiu labai stiprią paranormalią nuojautą blogiems dalykams. Savaitę, o kartais ir mėnesį iki kažko negero mane smaugte smaugia sunkumas ir liūdesys. Veju šitas mintis šalin. Viskas mano gyvenime turės būti gerai. Bent kol kas. Juk viskas gerėja su darbu. Mane perkelia į kitą vietą, kur manęs nebeturėtų engti mūsų bjaurioji vadybininkė (Dieve, padovanok jai gonorėją. Tai yra KĄ?). Jau beveik penki mėnesiai aš esu džiuginama ir erzinama Žygimanto. To šviesulio mano tamsiose dienose, kuris, tiesą pasakius, kaip ir turi būti, kartais tas dienas dar labiau užtamsina. Na bet negaliu skųstis, kad man ir tai nepatinka. Žinai, jog tau buvo gera tik tada, kai yra blogai. Žinai, kad švietė saulė tik tada, kai viskas aptemsta. Tikrai myli, kai žinai, jog jis tave nervina, erzina, kad kartais galėtum jį tiesiog naktį uždusint pagalve, bet nepadarai to turbūt vien dėl to, jog nebegalėtum gyventi be tų mažų kivirčų ir to nuostabaus palengvėjimo susitaikius, be bemiegių naktų, per kurias gimsta nuostabiausios idėjos ir skamba garsus juokas, be bučinių ir be “labas” apkabinimų, per kuriuos stipriau suspurda širdis. Žinai, kad negalėtum gyventi be amžinų erzinimusi ir bandymo išvesti vienas kitą iš kantrybės. Be mažų mielų žodelių ar tų trijų paprastų žodžių, reiškiančių tokią gausybę dalykų. Kai žinai, kad tai, kas esi dabar yra būtent to, kurį myli dėka. Žmonės vieni kitus keičia. Galbūt nepastebimai, galbūt labai pamažu, bet pakeičia. Arba tiesiog padeda atrasti tikrąjį save. Aš save radau. Man viskas gerai. Aš laiminga. Dažnai esu linkusi viską dramatizuoti ar sutirštinti spalvas, esu pesimistė (čia pamiršau, ką norėjau pasakyti ir spogsojau į ekraną penkias minutes, kol atsiminiau), tačiau būna šviesių akimirkų, kai turiu sau pripažinti, kad gyvenau ir tebegyvenu visai nieko gyvenimą. Patyriau tai, ko kiti žmonės neišgyvena per visą gyvenimą. Kad kiekvienas suklupimas ar kitų žmonių įvykdytas manęs parklupdimas padarė mane tokią, kokia esu.
Aš.
Esu.
Laiminga.

(p.s. nebent iki kito distimijos protrūkio, lol)

TheDeadWhoLives.

Rodyk draugams

2013-07-01

Summertime Sadness

Posted by thedeadwholives in Be temos

Trampampam…pasiilgot? Ai, pala, gerai, žinau, kad ne. Bet aš pasiilgau savo blog’o. Ir šiandien jaučiausi kai galinti parašyti kažką doro. Gali būt, kad būsiu suklydus, nes galva tuščia, o nuotaika nostalgiškai liūdna. Skamba panaši muzika, ant spintelės šalia lovos stovi susukta dar viena cigaretė. Vėliau, pasileidusi muziką garsiau, išeisiu į balkoną pasimėgauti vakaru ir ji pamažu sudegs man tarp pirštų, paskleisdama po mano plaučius nikotiną. Dar vienas žingsnelis arčiau gerklų vėžio. Mano balsas jau šiaip ar taip keičiasi. Pažadėjau Jam mesti, ir įvykdysiu, bet tai mano paskutinis tabako pakelis. Paskutiniai mano dūmai. Tos akimirkos, kurias galiu skirti sau ir akimirkos apmąstymams. Prabėgo metai. Pasikeičiau aš. Dar labiau pasikeitė mano gyvenimas. Pasikeitė beveik viskas. Liko tik keli žmonės, kurie buvo su manimi “nuo pradžių iki galo”.

Taigi. Summertime Sadness. Grįžo. Tik kitokiu pavidalu. Pernai mano mylimoji buvo išplėšta iš manęs mano pačios tėvų. Atskirta devyniomis sienomis užrakinta po penkiolika užraktų ir šiukštu man nebuvo galima su ja susisiekti, jei tik norėčiau turėti savo šviesią ateitį Vilniuje ir VU. Šiandien, Jis yra atskirtas nuo manęs tik atstumo. Atrodytų…ir kas? Nieko. Du mėnesiai ir viskas bus po senovei. Bet man tai sunku. Ir dar labiau gali prislėgti tik mintis, jog sunku tik man. Bet nesvarbu. Vienintelis svarbus dalykas dabar, tai noras kažkur giliai viduje vis išlendantis į paviršių smegenyse pasigauti oro. Aš noriu. Noriu. Noriu. Noriu. Noriu šiąnakt nemiegoti viena. Noriu gulėti šalia Jo. Apsikabinti ir nepaleisti. Tiesiog miegoti. To man užtektų. Pajusti tą baltą švelnia odą ant mano. Galėti užuosti tą kvapą. Pajust širdies plakimą. Ir tą akimirką aš būčiau laimingiausia pasaulyje moteris. Jei tik galėčiau. Noriu. Noriu. Noriu.

Kai kurie norai lieka tik norais.

Noriu. Noriu. Noriu. Noriu apkabinimo. Noriu, kad kas nors laikytų mane apkabinęs. Nuoširdžiai. Ne minutę. Ne dvi. Kad laikytų glėby kaip geriausias draugas ar draugė ir sakytų, kad viskas bus gerai. Ir visos mano bėdos, finansinės, susijusios su šeima ar kitais dalykais…kad jos praeis. Kad aš esu stipri ir visada tokia buvau. Niekada nepasidaviau ir nepasiduosiu dabar. Kad aš kovotoja ir pati viską išspręsiu. Noriu. Noriu. Noriu.

Kai kurie norai lieka tik norais.

Noriu. Noriu. Noriu. Noriu laisvadienio, kurį galėčiau visą skirti tik sau. Galėčiau gulėti lovoje su savo mėgstamiasio šokolado plytele, juoda arbata ir tiesiog nieko neveikti. Vartytis, nusnausti ir vėl vartytis. Pažiūrėti filmą. Paskambinti seniai girdėtai draugei. Tada dar šiek tiek pasnausti. Man reikia poilsio. Aš  noriu tokio paprasto poilsio. Noriu. Noriu. Noriu.

Kai kurie norai lieka tik norais.

O gaila.

TheDeadWhoLives.

Rodyk draugams

2013-04-30

A Little Death

Posted by thedeadwholives in Be temos  Tagged

Now my life’s sweet like cinamon
Like a fuckin’ dream I’m living in

A nice spring evening. I’m laying on my bed with a laptop in my hands wearing only underwear, shirts of the man I love and my long black socks. Balcony door are open wide and the fresh air is flowing in. My roommate isn’t here so I’ve turned up Lana del Rey - Radio really loud. I’m enjoying this evening and I don’t feel like doing anything. Just like this. Watching some movies, drinking gallons of tea and eating chocolate. Killing the time. It’s just so good to feel a little of happiness again after those terrific four days of dark thoughts and contemplations of everything I’ve been doing with my life. It’s just good to know that tomorrow I wouldn’t have to get up early. That, possibly, my annoying roommate is not coming back tonight, so I guess she’s with her boyfriend again trying to eliminate the hard feelings of yesterday’s fight. This dysthymia may kill me some day. But not now. Because I have a day-off tomorrow. Because the evening sun is shinning through my window. Because the music is loud. Because the only thing’s that’s missing is HIM. But that’s okay, ’cause he’s gonna be here in a day. Oh, and yeah, I’d love to have a smoke now as well. But I’m giving this up (not really working, though). Either way. It’s good to be alive. Some days.

TheDeadWhoLives

Rodyk draugams

2013-04-15

Here I End Where I Begin

Posted by thedeadwholives in Be temos

Here I end where I begin. Here I am again left alone with empty hands. With a loss of heartbeat. With this pain in my chest. With this burden on my shoulders that drags me to the ground. That makes me feel hopeless and not worth trying. Was I really not worth trying? Was it so bad… Was my love something that’s not enough? I didn’t ask for tones of happiness. I didn’t ask for roses or chocolate. I didn’t ask for perfection. All I asked for was your love. All I wanted was you. With all your stupid flaws. With all the hurt and tears. With smiles and sad faces. With your arrogance and imperfection. With your hatred for the world and your needs to hurt me. I loved you all the way you were. Maybe it’s because I love people that hurt me… Maybe. It’s very possible. I have this need for pain. Whether physical or mental. And you fulfilled it in a sense. You made me feel whole. Just because it wasn’t only pain. There were butterflies, smiles and sincere laugh. There were you and me. I was yours and you were mine. Does it make me a bad person if I think that there’s no other woman in the whole world that could accept you the way you are more than I did. That could put up with your strangeness better than I did. There’s no woman who could love you more than I do. I’m not selfish. I understand you have your life. Your needs. Your feelings. That you care for yourself more than you care for me. I didn’t mind that, I never did. It means nothing to me if only you’re here, but the point is you stopped wanting me the way you used to. I know that if we started again, some things would be different. I would be different. Because these three days have done their impact on me. Whether negative or positive. You tell me to hold on, but the fact is that I can’t. I try. I try so fuckin hard, but I’m not able to forget you for even five minutes. Those thoughts in my head are driving me nuts and all this shit is bringing me to the ledge.

Love me like a heart beat
With your long hair and your cold feet
Hold me like its easy
My heart won’t break if you need me
Your love is for a beggar
Empty hands is all I’ve ever had

Today when we were walking all that I could think about was „Please… I beg you. More than I have ever begged anyone… I love you… I need your presence like air. I need you touch like water. You‘re the part of me and since you‘re gone, I‘m no longer whole. Please, I beg you, don‘t go away…“ But you couldn‘t read my thoughts. You couldn‘t feel what was there inside of me. And I suppose I‘m glad you couldn‘t. You would be killed inside if you have felt what I felt. You have those stupid thoughts in your head. Declarations that you have put there by yourself. By your silly negotiations with your mind. They‘re wrong. They are all wrong. And we could make this all right. If only you wanted me. If only you considered me worth your efforts. Please, don‘t choose the easiest way. If you love me…I know you will be here…
And now I‘m here alone in this fuckin room with all the pictures on the walls, staring at them and bleeding out. And just wanting this all to end. But it won‘t. Cause life‘s not like that and karma may be a bitch, but we can‘t blame her for what has happened to us. Only we are the creators of our story. And all I wanna do is rewrite it…
You took my days with you, you took my nights with you, you took my dreams with you. Why do you torture us if we could feel complete again… I‘m nothing without you.

Rodyk draugams

2013-04-10

And the Snakes Start to Sing

Posted by thedeadwholives in Be temos  Tagged

Kada nors turėjote vieną tų dienų, kai viskas, ką galite jausti yra…nieko? Taip nutiko man šį Pirmadienį. Kai sėdėjau viena savo bendrabučio kambaryje garsiai klausydama Bring Me The Horizon dainų ir taip bandžiau nutildyt ūžsį galvoje nuo milijono ir vienos minties ir abejonės, pastebėjau vieną dalyką: aš nieko nejaučiu. Nieko. Nė vieno dar porą dienų anksčiau turėto gero gražaus jausmo. Visiškas atbukimas ir absoliuti tuštuma mano viduje. Mano viduje neliko kažko šilto, kas ten buvo labai ilgai. Kad neliko laimės. Krūtinėj jautėsi tokia didžiulė tuštuma, kad akyse susikaupė ašaros. Tokia didžiulė, kad su ašaromis kilo ir pasišlykštėjimas. Savim. Savaitgaliu. Nesinorėjo nieko. Absoliučiai nieko. Tik užsitempti ant galvos savo baltą su žaliais žirneliais antklodę ir pasigarsinus muziką nusiskandint pataluose trims dienoms. Nors ne, savaitei. Atrodė, kad tas purvas, kurį jaučiau ant savęs, tas šleikštulys ir nepaykanta niekad nenusiplaus. Gulėjau aukštielnika…nežinia kiek laiko. Kol akys išdžiūvo. Ir smegenys pamažu vėl ėmė suktis. Kol grįžo suvokimas, jog kaip man dabar bebūtų hujovai, aš turiu labai daug darbo, kurį man reikia padaryti, kitaip trečiadienį manęs lauks trys neįskaitos. Nusiprausiau veidą, nusivaliau ašarų likučius, patildžiau muziką. Keli žmonės pastebėjo, kad su manim ne viskas gerai. Bet nesijaučiau pakankamai tvirta išsipasakoti viską, kas mane slegia. Juolab, jog bet kam visko negalėčiau pasakoti. Vis vien nesuprastų… Bet tuomet man parašė artimiausias žmogus, kokį dabar turiu. Nesakiau jam nieko. Mano savijautos priežastis būtų jį tik dar labiau nuliūdinusi. Bet šitas žmogus turi vieną stebuklingą galią – nesvarbu, kaip aš blogai besijaučiu, nors noriu rėkt ir klykt, bet jis sugeba mane priverst nusiramint. Pokalbis su juo visada nuramina ir sustato viską į savo vietas. Taip buvo ir tąkart. Po skype keitimosi žinutėmis, aš pasijutau geriau. Galėjau rami užmigti ir džiaugtis miegu. O kitą dieną, vakar… Vakar buvo nustabiau, nei nuostabu. Aš, mano Tarybinis Žmogus, Domanto Razausko gyvai atliekama muzika, stalai, ant kurių sėdėjom išsitiesę ir nugarą atsirėmę į sieną. Apkabinimas. Keli bučiniai. Aš atsigavau. Mano siela atsigavo. Prisipildžiau tiek energijos ir jėgų, jog jaučiausi lyg ant sparnų. Jaučiausi laiminga, o pastaruoju metu tai buvo retas atspalvis mano jausmų spalvų gamoje. Šiandien aš jaučiuosi gerai. Tuštuma ir šleikštulys dingo. Abejonės ir svarstymai ištirpo ore su pirmu Razausko dainų akordu. Šiluma grįžo. Mano krūtinė vėl lengva, o pilvas prisipildė plazdėjimo.

Jei kada nors jausitės blogai…netylėkit. Kalbėkit. Rėkit. Šaukit, net jei jūsų niekas neklausys. Nes tik išsakius viską, kas blogai, viską, kas jus neramina ir skaudina, pasidarys geriau. Visada.

TheDeadWhoLives

Rodyk draugams

2013-04-04

Looking forward to tomorrow.

Posted by thedeadwholives in Be temos  Tagged

http://www.youtube.com/watch?v=oFhRowkNrTM

Maybe I’m a dreamer

If I want it all to be just as perfect as it can get in all the possible conditions, am I the dreamer? I think I am. I may be a dreamer though, but I’m far from helpless romantic. I was once. But now it’s gone. Life happened.

Maybe I’m misunderstood

I don’t know if you have ever understood me, dear reader. If we have ever been talking for real or if you have ever seen me somewhere else than here. I’m not even sure whether my second half understands me for at least most of the times.

Maybe you’re not seing the side of me you should

Most of my friends think I’m a nice person. The ones that see me only in virtual world may think I’m strong and full of self-confidence. But they’re wrong. I’m a bad person. I’m insecure. I’m complicated. And right now I’m scared. I’m just a little scared…

Maybe I’m crazy

Not maybe. I’m crazy as hell. The problem is… I may be scared to do something wrong. Or be just too crazy. Overcrazy. I’ve just invented a new word. Cool.

Maybe I’m the only one

I really hope I am. And I really hope I will stay that way to You…

Maybe I’m just out of touch

I miss the closeness of the person. Such closeness when I can feel one’s heartbeat while being skin on skin.

Maybe I’ve just had enough

Enough of what? Waiting? Being this way? This won’t change anything inside me. Or…will it?

Maybe it’s time to change
Leave it all behind
I’ve never been the one to walk alone
I’ve always been scared to try.
So why does it feel so wrong
To reach for something more
To wanna live a better life
What am I waiting for?
Nothing stays the same
Maybe it’s time to change

Why do I think that this may be wrong? Is it because of the short time? Or maybe because of the fear to be left alone? I know it’s not gonna be that way. He is not like that. But yet. I’ve always been so scared, and, though I am so scared now as well, I know I want this more than I have ever wanted anything. And I will overcome this fear.

Maybe it’s hopeless

I don’t know. Is it the worst idea ever? Somehow I really don’t think so.

Maybe I should just give up

You know, maybe I really should, but the point is..I don’t want to.

What if I can’t trust myself?

I’ve never did. I’ve always been scared and I will always be until I’ll try. And I think this is the right person for this. Love and trust is what I need. And I’m full of it.

What if I just need some help?

If You are reading this today or tomorrow till it’s not “post factum”, please… Help me. I need your help in this. Your confidence in me. Your love. Your understanding.
It’s gonna be fine. I love You.

TheDeadWhoLives

Rodyk draugams

2013-03-23

No Matter What.

Posted by thedeadwholives in Be temos

Juokingas tas gyvenimas kartais. Juokingai žiaurus. Kaip negailestingai jis kartais su mumis legiasi. Iš pradžių kažką duoda – daiktą, nuotykį, žmogų – tai, ko labiausiai trokštame. Mes džiaugiamės gyvenimu. Naudojamės daiktu. Išgyvename nuotykį ir dar kurį laiką būname laimingi jo prisiminimu, pasakojame apie jį kitiems. Būname su žmogumi, kuris mums teikia geras emocijas ir šilumą, su kuriuo galime pamiršti visus skaudžius praeities momentus. O tada, dėdė gyvenimas padaro tai, dėl ko ir suteikė mums džiaugsmą – atima jį. Ir stebi kaip mes kankinamės. Kaip tapę priklausomi nuo savo daiktų mes nebegalime be jų išsiversti. Kaip smagaus nuotykio prisiminimas ima pamažu kamuoti, nes galva prisipildo minčių, jog daugiau taip gerai niekada nebebus. Kaip žmogus, už kurį atiduotum viską, ką turi…išeina… Šį vakarą leidžiu viena namie prie savo laptopo su begale minčių galvoje. Bet didžiausią vietą mano jausmų katile šįvakar užima baimė. Baimė, kad prarasiu savąjį gyvenimo duotą džiaugsmą. Žmogus, su kuriuo aš galėjau kiekvieną minutę būti savimi ir nesijaudinti, jog jam neįtiksiu. Žmogus, kuris sakė, kad mane myli ir niekam manęs neduos. Žmogus, kuriuo pasitikėjau ir atvėriau save pimam po tiek daug laiko buvimo uždara. Žmogus, kuris padarė mane laiminga, kai jau maniau, kad tai nebeįmanoma. Žmogus, kuris mane, galima sakyti, išmokė mylėti. Kuris rūpinosi manimi ir kuriuo rūpinausi aš. Su kuriuo pabusdavau ir užmigdavau tvirtai apsikabinusi. Kurio šypsena priversdavo šypsotis mane. O akys prikaustydavo žvilgsnį. Nemėgstu žiūrėti žmonėms į akis. Labai nemėgstu. Bet jo akys…jų man niekad nebūtų gana. Žmogus, kurio apkabinimai priversdavo mano širdį suplakti greičiau. Žmogus, kuris mano mėgstamiausius filmus paversdavo komedijomis. Žmogus, su kuriuo pasivaikščiojimai žiemą nebūdavo šalti. Kurio delnas taip puikiai derėjo su manuoju. Žmogus, su kuriuo daug kas bandė mus išskirti. Ir bijau…bijau, kad jie greitai džiūgaus. Aš niekad nebuvau ideali mergina. Stengdavausi kiek tik galėdavau. Ir dabar nenustosiu stengtis. Kol nepadėtas galutinis taškas. Kol viskas dar negailestingai neišbraukta. Dėl savo laimės reikia stengtis. Ir aš stengiuosi. Bet šiandien…šiandien mano rankos apsunko ir aš jas nuleidau. Šiandien. Bet man tiesiog reikia daug miego. ir galbūt rytoj su naujomis jėgomis aš kažką pakeisiu? Galbūt. Kaip aš nemėgstu to neužtikrinto žodžio galbūt…

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »